Apžvalgos | Reviews · Grožis | Beauty · Mada | Fashion

Neoninis Demonas: tokias kaip Tu, aš valgau pusryčiams

Kai mano draugė Justė pasiūlė kartu nueiti į kiną pažiūrėti naujo filmo apie madą, sutrikau:
-Filmas apie madą? Kodėl nieko apie tai nežinau?
-Nu tas, neoninis demonas kažkoks.
Buvau mačiusi šio režisieriaus ankstesnius filmus, žinojau ko tikėtis, tad ir apie naująjį darbą mažiausiai galvojau kaip apie mados filmą. Greičiau tai filmas, prisidengiantis mada, kaip vizualinio išpildymo priemone. Ankstesnius filmus, tiek Drive, tiek Only God Forgives galėčiau pavadinti moderniais blockbuster’iais, prašmatniu undergroundu, kuris nepritampa nei kino salėse, kur įsikerojęs holivudas, nei nišinių, meninių filmų festivaliuose (beje, Neoninis Demonas jau antras režisieriaus filmas, kuris buvo ,,nušvilptas” Kanų Kino Festivalio metu). Daug kraujo, veiksmo, greičio, šoko, aliuzijų į pasąmonę ir jausmo, kad už gražios vizualinės pusės slypi kažkas kito. Ačiū, Juste, nepamenu kada paskutinį kartą apie filmą galvojau taip ilgai.

Jau išplepėjau apie kraują ir šokiruojančius momentus, tad kokį ryšį tai turi su mada? Trumpai apie istoriją: jauna mergina iš provincijos vardu Džesė, atvyksta į didmiestį, norėdama pradėti modelio karjerą. Po pirmosios savo fotosesijos ji susipažįsta su vizažiste Ruby (negaliu sulietuvinti vardų, kadangi ir jie visame kontekste turi simbolinę reikšmę), kuri pasikviečia Džesę į vakarėlį ir ten supažindina su savo draugėmis – mados industijos aukomis, kurios hiperbolizuotai aukština jaunystę ir didžiuojasi savo plastinių operacijų pagalba sukurtu grožiu. Nuo šios vietos galima stebėti nesibaigiantį simbolizmą, kurio pagrindiniu objektu tampa kylantis modelis Džesė. Jos jaunystė, tyrumas ir grožis, tai su kuo gimstama, tampa visų filmo veikėjų traukos šaltiniu, apsėdimu ir medžioklės objektu.
Nors visą filmą kaip pagrindinę veikėją matome Džesę, jai žuvus, veiksmas vyksta toliau. Nuo to momento kaip siužeto ašį pradėjau matyt jos draugę Ruby, kuri visą laiką siekė modelio dėmesio, bandė suartėti, pavydėjo jos. Beje, grimo dailininkės profesija jau savaime yra simboliška – grožio iliuzijos kūrimas – ir parodo, kad tai yra esminis Ruby gyvenimo siekis. Vizažistė nuo pat pradžių pastebėjo Džesės išskirtinumą, jaunystę ir žiūrėjo į judviejų santykius iš romatinės perspektyvos. Nesulaukusi norimo atsako iš susižavėjimo objekto, Ruby pati merginą nužudo. Įsiminė scena, kur Ruby guli vietoje, kurioje, akivaizdu, užkasė Džesės kūną. Aplink matome kitus kapus apsodintus krūmais, tad galima daryti išvadą, kad šis atvejis nebuvo pirmas, Džesė tebuvo viena iš daugelio. Jei nagrinėsime spalvų simboliką, tai buvo pirmoji filmo scena, kur galėjome matyti vaiskią, gyvą žalią spalvą, kuri ir simbolizuoja Ruby atgimimą. Ji perėmė iš mirusios merginos jaunystę ir dabar jaučia palengvėjimą.

Kurį laiką svarsčiau kas įkūniją neoninį demoną ir kas tai yra. Akivaizdu, jog raudona spalva simbolizavo demoniškumą. Prisimenu sceną, kur Džesė pirmą kartą žengia podiumu. Viskas užsipildo raudona spalvą, mergina patiria virsmą, kelių sekundžių veiksmas perkeliamas į psichologinių pokyčių lygmenį, į suvokimą, kad jos pačios grožis ir jaunystė yra ginklas. Džesė atrado savyje demoną, tyrumas mirė (ankstesnėse scenose vyravo balta, mėlyna spalvos). Grožį naudodama kaip savo stiprybę, pati tapo to auka. Čia pat noriu grįžti prie vizažistės. Manau, neatsitiktinai parinktas vardas Ruby, kuris asocijuojasi su vaiskia raudona spalva. Dabar, kai Ruby pažįstame kaip jaunystės ir grožio medžiotoją, galime daryti prielaidą, kad ji perima visą demoniškumą. Tad neoniniu demonu laikau ne konkretų personažą, o tų pavojingų, viliojančių savybių rinkinį.
Svarbus ir feministinis aspektas. Priešingai nei moteriški, vyriški charakteriai pasirodė sąmoningai neišpildyti ir pasirodydavo tik tam, kad geriau atskleistų moterų personažus. Pats režisierius sako, kad jame gyvena 16 metų mergina ir šis filmas tapo būdu tai išreikšti, patirti paitelkiant vizualią formą. Tad žinant kontekstą, lytiškumas netenka prasmės, tai tik priemonė.
Režisierius taip pat teigia, jog norėjo sukurti filmą apie grožį, apie kultą, kurio vaikomės kaip apsėsti. Kas tai gali simbolizuoti geriau nei mados industrija? Filme vaizduojamas kanibalizmas tampa metafora tų mados pasaulio ydų, kai visi tik ir taikosi vieni kitus ,,suvalgyt”. Didelę prasmę turi ir valgymo sutrikimai, kurie stirpiai siejami su modelių gyvenimu. Mano draugė Justė iki dabar geriausiai atsimena kadrą, kur viena iš Džesę nužudžiusių merginų išvemia jos akį. Tai taip pat galima interpretuoti kaip suveikusį kaltės jausmą, tuštumą. ,,Suvalgytas” grožis neatsipirko. O gal ir toli dairytis nereikia. Negaliu pakęsti priežodžio ,,šiais laikais”, tačiau tikrai, juk narcisizmas klesti kaip niekada anksčiau ir grožis tampa galinga jėga.
Jaučiu, kad visai savo analizei perteikti turiu rašyti ne straipsnį, o mėnesinį žurnalą, tad sustosiu kol tai neperaugo į dar vieną pastraipą. Negalėčiau atsakyti į klausimą ar rekomenduočiau šį filmą savo draugui. Prasmę turi tik tai, ką mes patys įprasminame. Žmogus, norintis lengvo kino vakare, gali pagalvoti ,,kokiu nesveiku reikia būti, kad patiktų toks filmas?”, tuo tarpu aš kaskart atrandu vis naujų simbolių ir sąryšių. Manau, heroizmą ir gražų kiną, kur gėris nugali blogį, reikėtų palikti praėjusiame amžiuje, nes, kaip režisierius ir sako, svarbiausia yra reakcijos – geros jos ar blogos. Tokia yra meno ateitis. O šis menininkas niekam pataikauti neketina.

Advertisements

One thought on “Neoninis Demonas: tokias kaip Tu, aš valgau pusryčiams

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s